Kelionė į Kauną, kaip į kultūros centrą

Posted by Solveiga 2015.01.19 0 Comment(s)

Sveika vienatvė. [Pirmadienis, 2015 sausio 12 d., 00:26 ]

Mėgstu vairuoti viena. Sėdi skarbonkėj, plyšauji visa gerkle...vaizdai pro langą keičias, nenuobodu. Kas per cūdai - jau išsukant į kelią „p..pt“ ir neveikia nei radija, nei CD ! Mobilkoj irgi muzika atsisakė : „Atsiprašome. Serverio klaida. Bandykite prisijungti dar“.  (PYP)

 Suku lanką nuo greitkelio, kad paimčiau kokį sušlapusį tranzuotoją nuo Savanorių pr. Nėr ! Nei vieno ! Studentai, jūs ką nekeliaujat ? Greičiausiai savo skarbonkėm važinėjat :( Ką gi, praėjo tie laikai kai už du litus pragyvendavom savaitę.

 Blaškydama nuobodulį ir neleisdama įsišankyti blogai nuotaikai, pasijungus mobilų internetą (ačiū išradėjam) prasuku kelis, gal net keliolika kartų vieną ir tą patį gabalą, nes galimybės susidaryti grojaraštį vairuojant - nėra. Čia man pačiai netikėtai toje pačioje skarbonkėje atrandu sau artimus ir mano muziką suprantančius draugus. Jie -  iš išorės prisiklijavę prie automobilio priekinio lango,  linguoja. Kas ? (Valytuvai). Gera chebra. Vis ne viena :)

 Ir kadangi tai tik įžanga, tai supraskite, kad turiu ką pasakyti ir apie Kauną. Bet trumpai. Mano didžiam nustebimui kauniečiai vairuotojai labai mandagūs ! Kiek išsukinėjau atbuliniu judriose gatvėse, tiek buvau praleista pirmos mašinos. Vilniečiams reikia pasimokyti.

 Kristinos paroda turės būti perkelta ir į Vilnių. Labai patiko. Kauno bienalė super ! Tikrai verta dėmesio ir atvežtiniai, ir mūsų autoriai. Moteraitės nepraradusios etatų nuo neatmenamų laikų irgi prašosi fotografo žvilgsnio ir/ar menotyrinio tyrimo. Bienalė veiks iki Sausio 5 d. ir kadangi nespėjau aplankyti Paveikslų galerijos, važiuosiu dar. Tad tikiuosi, kad rasiu kompaniją geresnę nei priekiniai langų valytuvai.

(p.s. Grįžtant paėmiau cielus du pavienius tranzuotojus. Nors radija ir sugebėjo stebuklingai atgyti. Vienas rimtai seniai buvęs pas kunigą. Džiaugiuosi, kad moku išklausyti senas meilės istorijas, laipiojimus pas panas pro langus, sovietų armiją, šeimos istoriją ir dar, ir dar...)

 

Kūrybinio dvasios centro atradimas.

Kartu su priekinių langų valytuvų draugyste ateina supratimas, kad gerosios dienos scenarijus jau  įvyko, tad su atitinkamai teigiamu nusiteikimu, puolu į užkandinę pas Norvegijos menininkes. ( http://www.odds-project.com/ ) Taupydama laiką dar nespėjus nusimesti šaliko, padrikai taušku ir klausytojoms dėstau ateities projekto mintis, bėgioju nuo vienos minties prie kitos, šokinėju per N projektų, griovių, Užupio rūpesčių ir problemų,  tuo pačiu sprendimo būdų, rodos be galo be krašto išsitaškau. Pauzė. O iš tikrųjų, man ką tik  užsimetė mano taip giliai užslėpto noro kurti pamatų kilpos.  Projektai, menininkai, Užupis, socializacija, kultūra, problemos, geros ir blogos... viskas vienu metu pinasi ir per valandą, … štai dar viena kilpa,  o gal daugiau, susicementuoja kultūrinis pamatas kol kas dar nežinomo statinio.

Pagal metafizikos, astronomijos ar „balažino“ kokius dėsnius turėjau atsidurti čia ir dabar. Neabejotinai jaučiau tai.

Einame apžiūrėti parodos.

Gaunu išskirtinę apžiūrą. Kristina ( http://www.kristina-aas.com/ ) viską papasakoja, pakomentuoja. Sukuria erdvę. Menininkės visos iš tekstilės srities, tačiau ekspozicijoje daugiausiai video instaliacijų. Viena instaliacija  mane nukelia į Norvegiją, kita- aš jau pas save viduje. Viename iš tų klipukų, dukrytė kerpa mamai plaukus. Kaip iš pažiūros paprastu veiksmu galima aptarti tiek daug: ilgi plaukai simbolizavę mamos jaunystę „atimami“ vaiko ir metaforiškai, ir fiziškai. Mamos ir dukros tarpusavio nebylus pasitikėjimo dialogas. Vienu momentu dukrytė krykštauja spraksėdama žirklėmis, kitą minutę mama sukikena kaip maža mergaitė... Daugiau nepapasakosi. Reikia žiūrėti. 

 

Gro Navlesaker http://www.gronav.com/index.php?/2011/trust-issue--daughter/

 

Iš šiųmetinės bienalės nemažai tikėjausi. Ir neveltui. Tikrai nenuvilė.

Bronės Gideikaitė, (kartu su bendraminčiu gupe) pakaruoklai (neatsimenu pavadinimo). Su Brone mokėmės anksčiau, Kaune, todėl spėjau pasidomėti apie šį kūrinį. Buvau girdėjusi, skaičiusi, mačiusi paveikslėliuose- pasitvirtina sena taisyklė: geriau vieną syk pamatyti, nei daug sykių išgirsti.  Žakardinis audinys tobulai tinka šiai išraiškai ir minties tekstūrai. Bravo. Gal kiek minties daugiasluoksniškumas komplikuotas, bet tebūnie.

B. Gideikaitė, nuotraukos šaltinis https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/pokalbiai/brone-1040-526925 

Jau kelintą syk berašydama atsipučiu. Ne nedūsauju, o pilnais žandais pučiu taip kaip pūstum didelį balioną. Supratau, kad prisėmiau įspūdžių tiek, kad jie tiesiog netelpa manyje. Puffff, dar vienas iškvėpimas.

Žengiu toliau.

 Audrius Janušonis ! Mano keramikos meilė ! Tik nepradėkite kurti  santabarbaros.  Aš apie maestro ! Apie mano figūratyvios keramikos kumyrą, tobulai jaučiančio figūras, glazūras, jų derinius ir jomis mokantį pasakyti kažką, ko nemoku įvardinti. Ši nebylių keramikinių figūrų kompozicija gali papasakoti tau ką tik nori. Gal ko ir nenori.

 Galbūt dar prisideda tas pats „sveikos vienatvės“ jausmas, kurį patyriau prieš kelis metus važiuodama autobusu Vilnius- Alytus, imti iš Audriaus interviu savo magistriniam. Bet šį kart ne apie tai.

Toliau.

Video instaliacija.

Vienai menininkei chirurginiais siūlais, instrumentais prie kūno prisiuvamas nertas kalnieriukas. Ir nežinau ar naftalino (ar koks ten) kvapas instaliacijos dalis, ar kvepėjo nuo neatmenamų, jau aptartų laikų, užsilikusi darbuotoja (kvepėjo ne smirdėjo drįstu patikslinti), ar skrandis nesuvirškino pasenusiame aliejuje iškeptų blynų, bet vos nenualpau. Kūrinys pavykęs. Užskaitau.

 

Eidama koridoriumi iš tolo pamatau video kūrinį. Šalia suoliuką. Koridoriumi dar einu, bet jau matau save sėdinčią su blonknotu ant kelių iš piešiančią, rašančią mintis. Nespėjau prisėsti ir priskaldžiau minčių, eskizų, užduočių.... Nesupratau kas per hipnozė įvyko, bet apie kūrinį nepasakysiu nieko. Neįsigilinau. Blonknoto neberandu, neatsimenu ką ten tiek prirašiau, bet įsirašė į vidinius klodus, tątai tikrai žinau ir jaučiu. Neaprašinėjau, tai ką mačiau, tiesiog išspjoviau krūvą eskizų, kurie atrodo ten (manyje) jau senau buvo. (Dieve, tik tu žinai kaip aš to laukiau. Man Frankė vis sako: tu tikrai turi ką pasakyti. O aš: ar tikrai? Nes rodės ir nežinojau). Dabar pradedu žinoti. O Dieve (Kas tu? Dievas? ), kas bebūtum, tu tikrai turi ausis. Įvyko tobula transformacija, drįstu pastebėti: išspjoviau tai, kas glūdėjo manyje ir sugrįžo bumerangu atgal į pasąmonės klodus.

 

Pagaliau lauktas momentas: trečias aukštas. Patricia Piccinini. 

  Taip, beprotiška, sukrėčia jaudina, liečia globalias, socialines temas. Kitaip tariant pateisina priemones.

Patricia Piccinini „Ilgai lauktas“. Foto šaltinis: http://www.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/i-kauna-atkeliavusi-australu-menininke-tapyba-laikau-praeities-menu-413681

 Kūrinys „Ilgai lauktas“. Pritupiu ir aš, kad būčiau viename lygyje su kūriniu, akių kontaktas. Kūrinio objekto, berniuko ir gyvio-  akys užmerktos. Rodos tuoj atsimerks, įsižiūrėjus pradedi laukti tikrojo akių kontakto. Pašiurpstu nuo minties, atsistoju. Pasižiūriu iš aukščiau, iš aukšto, nes aš gi už juostelės, kitaip tariant kitapus. Mintimis patapšnoju sau per skruostus. Kaip gi tas gyvis gali atsimerkti jei tokių nebūna? Vėl pritupiu. O berniukas ? Jis irgi tikras. Tikroviškas. Vėl kuriu istoriją. Šįkart atsimerkia berniukas ir žinoma kilsteldamas galvą, sujuda ir prižadina pabaisiuką. Brač ! Vėl atsistoju.  O kita aš, ta kuri liko istorijoje, nukrenta atbula ir kaip vėžys bando išropoti iš salės, tačiau lieka ir apima jausmas, kad mes vieni likome nesaugomame muziejuje, kuriame naktį atgyja eksponatai... Wow... Visi išgyvenimai tokie tikri. (Filmų fantastikos žanrą reiks pakoreguoti ir apriboti).