Zoomorfinė būtybė Lietuvos šiuolaikinėje keramikoje. Magistrinis tyrimas II dalis.

Keramikas Julius Rakevičius, moterį matantis iš šalies, vaizduoja ją kaip zoomorfinę būtybę. Jo rankose moters skulptūrėlės virsta sakralumo, nuolankumo ir pagarbos senajai kartai simboliais. Be to, šie komercinę paklausą turintys darbai atranda savo vietą šiuolaikiniuose interjeruose. Prieš tūkstančius metų, kai senelė, motina, moteris vadovavo visai giminei, tvarkė apeiginį bei dvasinį gyvenimą, mirus senolei buvo tikima, kad pramotė gyvūnų pavidalu gyvena genties teritorijoje, sodyboje arba namuose; dabar pramotės per tokią kaip Juliaus Rakevičiaus kūrybą tarsi sukviečiamos į šiuolaikinius namus ir vėl, niekam nežinant ir nematant, rūpinasi šeimos turtu, žemės derlingumu, moterų vaisingumu, globoja vaikus, stengiasi, kad išaugtų dori įpėdiniai.[1] Šio menininko kūrinyje „Bobvištė“  regime rusvų spalvų vištą su žmogiškomis kojomis, moteriško kūno, ant kupros nešančią stiklinį kiaušinį su sparnais. Šis darbas tarsi nurodo į Motiną Deivę, tačiau tą menamą galią susilpnina su višta susiję kontekstai. Kitas įdomus šio kūrėjo darbas vadinasi „Femina Apocrita“ (liet. „Moteris Kamanė“) . Keramikas nulipdo šešiomis žmogaus kojomis ant pjedestalo stovinčią kamanę su moters veidu ir išraiškingu geluonimi. Šį darbą galima aptarti mąstant ir apie senąją mūsų deivę Austėją. Bičių ir jų deivės Austėjos kultas išplaukė iš to, kad senovės žmogus neišmanė gamtos dėsnių, jį stebino bičių organizuotumas, primenantis paties žmogaus gyvenimą. Bitės pradėtos laikyti nepaprastomis, šventomis dievybių darbininkėmis. O štai deivė Veliona buvo laikoma vėlių deive, jos vardas siejamas su žmogaus siela. Seniausiais laikais vėlės galėjo būti susijusios ne tik su žmogaus egzistencija po mirties, bet ir su medžiotojo nudobto žvėries totemu, tokie žvėrys būdavo aukojami kartą metuose jiems skirtų apeigų metu. Įtaigus tokios moteriškos deivės ir žvėries sąsajos pavyzdys – Juliaus Rakevičiaus „Lapė snapė“ . Smarkiausius žaibus ir griaustinius lietuvių sakmės priskirdavo Devintosios mergos Perkūnės galiai.[2] Mitinės būtybės, besislėpdamos nuo jos, pasiversdavo kate – galbūt apie tai kalba šio kūrėjo darbai „Moteris katė“ , arba kitais gyvūnais („Moteris šuo“, ).

Juliaus Rakevičiaus kūryboje vaizduojamas moteris labiausiai norėtųsi matyti pagoniškų deivių šviesoje, tačiau žiūrint pro šiandieninių realijų prizmę, atmetus visas dieviškąsias galias, išryškėja dabartinių moters ir vyro santykių plotmė. Pasak paties autoriaus, jo lipdomos moterys – tai tiesiog bičiulių žmonos, kaimynės, giminaitės. „O jos tokios: tai višta, kalė, lapė, povas: tai pjūklas, nuodas, gyvatė, furija, na žodžiu ...“[3] Neužbaigdamas minties, autorius palieka erdvės patiems suvokti, kokia ta moteris, vyro akimis, šiandien. „[N]uodas, gyvatė, furija“ – tokie epitetai paprastai apibūdina valdingą ir grėsmingą moterį. Skulptūroje „Vir et trea feminae“  autorius vaizduoja dvigalvę moterį, jo vadinamą „bobvištę“, kuriai vietoj uodegos išdygusi vyro galva. Toks valdingos moters vaizdinys galėtų būti siejamas su vyrų baime tapti moters pavaldiniais. „Moteris povas“ , „Trise valtini“, „Teisingumas“ taip pat atspindi šiuolaikinį požiūrį į moters vaidmenis.

Įdomūs Agnės Šemberaitės kūriniai „Moteris sraigė“ ir „Dvasia“, juos galima iškoduoti dvejopai. „Moteris sraigė“ – tai į sraigės geldelę iki pusiaujo sulindęs, sidabrinę smailą kepuraitę dėvinčios moters kūnas. Jis gali simbolizuoti ne tik mistinių galių turinčios moters personifikaciją, tapimą gyvūnu, bet ir moterį, turinčią savo namus, savo erdvės šeimininkę. „Dvasia“ – autorė nulipdo stačią, juodintą, daugiarankę moters figūrą, išlindusią tarsi iš akmens. Žvelgiant į šį darbą, mąstyti norisi dviem kryptimis: krypti į Rytų pasaulį ir prisitraukti daugiarankę induizmo deivę Kali, dievo Šivos žmoną, arba prisiminti skruzdėlę darbininkę, kitaip tariant, moterį, darbščią kaip skruzdėlė, „barbę šimtadarbę“.

Elegantiška „Laumžirgių“  kompozicija taip pat priskirtina prie zoomorfiškų moters pavidalų grupės. Šios kompozicijos autorė Agnė Šemberaitė nulipdo šešis laumžirgius, kuriuose įkūnija moters figūrą. Ši mintis, pasak pačios keramikės[4], jai kilo būnant gamtoje su draugėmis. Net pačiame vabzdžio, o ir kūrinio pavadinime „Laumžirgis“ užkoduota mistiškoji, gal būt ir grėsmingoji moters būtis – laumė su žirgu.

Antroje darbo dalyje analizuotuose archajišką (matrianistinę) ir pagonišką santvarką atspindinčiuose darbuose moteris atsiskleidžia kaip sudievinta gamtos dalis ir gyvybės globėja ar nešėja. Katalikiškos Lietuvos keramikams dar tebėra aktualūs pagoniškieji stabai, kurie (pvz., G. Jacėnaitės darbai „Pieta“) persipina su krikščioniškais motyvais. Šiame skyriuje aptarto vienintelio vyro, J. Rakevičiaus, kūryba remiasi kitokiais impulsais nei moteriškoji keramika (moterys intuityviai reiškia savo vidines būsenas) – šis autorius drąstiškai lipdo moteris, jas sudaiktindamas.