Magistrinis tyrimas. III dalis. Krikščioniškosios moters atvaizdas šiuolaikinėje Lietuvos keramikoje, arba vyrobaiminga moteris

Posted by Solveiga 2010.01.13 0 Comment(s)

Krikščioniškosios moters atvaizdas šiuolaikinėje Lietuvos keramikoje,

arba vyrobaiminga moteris

 

III. Nuolankioji Marija

 

Keramikių Eglės Česonytės „Marija“, Agnės Šemberaitės „Marija su kūdikiu“ – tai darbai, kuriuose vizualizuojami krikščioniškojo Marijos archetipo siužetai.

Marija, Dangaus Karalienė, įkūnija tokias savybes: švelnumas, klusnumas, romumas ir kantrumas, jos pastaruosius šimtmečius buvo ypač akcentuojamos, ir ne tik tikėjimo lygmeniu – jas „skiepytos“ ir žemiškosioms moterims. Mergelės Marijos įvaizdis tebėra svarbus lankstus, jis leidžia krikščioniškajai vaizduotei kurti skirtingus Marijos simbolius ir teologines tiesas, grindžiamas dvasiniais ir socialiniais poreikiais[1]. Visažinė Dangaus Karalienė savo skraiste apgaubia visus trokštančiuosius jos palaimos. Tamara Janova keraminėje plastikoje „Angelas sargas“  ir „Motinystė“ į visumą, neišskiriamą vienį sulipdo kūdikį ir į Mariją panašią moterį, gaubiančią tą kūdikį skraiste. Darbe „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“ vaizduojama sėdinčios moters figūra ir ją apsikabinęs, prie kojų klūpantis vyriškis.

Graži moteriško šventumo alegorija išreikšta Eglės Česonytės darbe „Madonai“. Dideliame mediniame rėme, kuris primena altorių, sužydusios porcelianinės lelijos, dailiai suklijuotos auksu išblizgintos keraminės plytelės, centre įmontuotas veidrodėlis. Į jį žiūrinčiojo autoportretas tampa ikona, kūrinio dalimi. Šis darbas pasakoja apie šiuolaikinės moters savirefleksijos ir bažnytinio nuolankumo mokyklos samplaikas.

Audriaus Janušonio darbe „30 paskutinių“ ant sienos priklijuota trisdešimt nusigręžusių moterų. Pasak autoriaus, jam ši idėja kilo atsitiktinai, kaip vienoje parodoje keraminė skulptūra niekaip nestovėjo pati, ir ją teko atremti į sieną[2]. Tokia nusigręžusi nuoga moteris jau matyta daugelyje paveikslų – paklusdama vyrui, ji demonstruoja savo nuogumą, tačiau drovėdamasi slepia akis. Trisdešimt tokių moterų – tai jau tiražavimas, nuoroda ir į moters vaizdinio, ir į moters gyvenimo stereotipiškumą.

 

Audrius Janušonis „30 paskutinių“ 

 

Šis autorius dažnai kuria semantinį naratyvą, jis mėgsta skirtingų epochų kultūrines, istorines sandūras. Kompozicijoje „Avinėlis čia“ (pav. 35) Audrius Janušonis vaizduoja merginą, kuri galbūt gimdo, o gal po sijonu slepia ėriuką. Ėriuką galima įvardyti kaip iš Šventojo Rašto kylantį simbolį, o juodas pėdkelnes mūvinti mergina akivaizdžiai atstovauja dabarties laikui. Taigi šis darbas gali byloti apie šiuolaikinės moters patiriamą nekaltumo, nekaltybės, nuolankumo atsikratymo vyksmą.

 

Atskirai pakalbėti norisi apie „davatką“, dar vieną iš krikščioniškosios tradicijos atsirandantį moters įvaizdį. Prie jo prieinama per menotyrinkės Laimos Kreivytės pateikiamą Vytauto Kavolio citatą: „Jos, kaip Sokratas, niekam netarnauja, nedirba jokio naudingo darbo. Jos atsidėjusios dvasiniam gyvenimui ir moraliniams rūpesčiams. (...) Davatkos netgi „balamūtija“ (...), jaunas mergaites įkišdamos į savąją egzistencijos formą.“[3] Ši citata puikiai tinka Genovaitės Jacėnaitės kompozicijai „Angelų choras“ (pav. 36) apibūdinti. Pastarąjį darbą, pasak pačios autorės[4], pastūmėjo sukurti praeivės pasakojimas, kad ji „dirbanti“ bažnyčioje ir už reguliarų apsilankymą bei demonstruojamą pamaldumą gaunanti piniginį atlygį.

 

[1]    Kaari Utrio, Ievos dukterys, Vilnius: Tyto Alba, 1998, 25-34.

[2]    Solveigos Gutautės interviu su Audriumi Janušoniu, žr. šio magistro darbo Priedas nr. 2.

[3]    Laima Kreivytė, paskaita „Moterys ir vyrai moderniame Lietuvos mene: įvaizdžiai, vaidmenys, erdvės“, 2010 m. vasario 3 d., 17 val., Nacionalinė dailės galerija, Konstitucijos pr. 22, Vilnius.

[4]    Solveigos Gutautės interviu su Genovaite Jacėnaite, žr. šio magistro darbo Priedas nr. 2.