Magistro tyrimas. IV dalis. "Šonkaulis" . Moters įvaizdis Lietuvos šiuolaikinėje keramikoje

Posted by Solveiga -0001.11.30 0 Comment(s)

Moters atvaizdas šiuolaikinėje Lietuvos keramikoje arba vyrobaiminga moteris

IV. Šonkaulis

Pirmojoje Mozės, arba Pradžios, knygoje pasakojama pasaulio sukūrimo sakmė, kerintis liaudies padavimą primenantį pasakojimas apie Adomą ir jo šonkaulį.[1]

Įdomu tai, kad esama nuomonės, jog pats žodis „šonkaulis”, kaip Šventojo Rašto sąvoka, davusi prielaidą manyti, jog moteris Dievo akyse yra nevisavertė vyro atžvilgiu, gali būti blogai išverstas į kitas kalbas ir iš čia kilusi vėlesnė painiava – pasirodo, hebrajų kalba šis žodis gali būti verčiamas ir kaip „šonkaulis“ (t. y. kūno dalis), ir kaip „pusė“ (t. y. lygi kažkieno dalis).[2] „Pusė“ lietuvių kalba taip pat reiškia „viena iš dviejų lygių ar maždaug lygių dalių, antroji dalis“.[3] Moterį kaip tokį vyro „šonkaulį“ pristato keletas Tamaros Janovos darbų. Kūrinyje „Dvi pusės“  autorė vaizduoja du siluetus: moters ir vyro, atsigręžusius vienas į kitą. Jei juos sulygiuotume vieną paskui kitą, matytume, kad jie identiški, lygūs, ir ne tik materialiu pavidalu. Jie atsigręžę vienas į kitą ir yra atviri patys sau bei kitam. Antras darbas, „Kartu“, taip pat įprasmina lygybės, gal net tiksliau – vienumo ir santarvės idėją. Iš vienos pusės žiūrint matosi moters siluetas, iš kitos – vyro; jie lygiaverčiai, plastiškai apsikabinę, nedominuoja nei vyriškasis, nei moteriškasis siluetai. Tai vientisa, nedaloma skulptūra.

 

Tamara Janova „Dvi pusės“ 

Pasakojimas apie moterį, sukurtą iš vyro šonkaulio, nuo ankstyvųjų amžių teigė moters, kaip nevisaverčio žmogaus, negalimo prilyginti vyrui, sampratą. Pasakojimai apie pirmąją nuodėmę, Ievos nuodėmę, liudija moters moralės silpnumą ir pragaištingą jos įtaką vyrui. Įdomu, kad darbų, kuriuose plėtojamas Adomo gundymo obuoliu siužetas, Lietuvos šiuolaikinių keramikų kūryboje gana daug.

Eglės Česonytės porcelianiniame paveiksle „Moterys“ pavaizduotos nuogos moterys, o šalia jų – keli viliojimo atributai: obuolys, kavos puodukas su vyšnia ir aukštakulnis batelis. Erotišką nuotaiką sustiprina trys moteriškų sėdmenų fragmentai. Šis darbas yra tarsi užuomina į šiuolaikinės moters „pražūtingo viliojimo“ scenas.

Jolanta Kvašytė didžiąją dalį savo kūrybinių idėjų realizuoja per žmogaus figūrą. Keramikė skulptūrinėje plastikoje „Adomas ir Ieva“  vaizduoja kalną, aplink kurį susisukęs žaltys žmogišku šaržuotu veidu, putliose raudonose jo lūpose – obuolys. Kalno papėdėje Ieva ir Adomas, taip pat šaržuotais veidais, jų kūnai deformuoti, jie apsirengę margais kombinezonais, tarsi juda šokio ritmu. Ievą vaizduojanti figūra, elegantiškai iškėlusi koją, vilioja jaunikį. Ant žemės drybso į vaikus, ar veikiau į gemalus panašios figūros. Nors šis darbas pirmiausia laikytinas įtaigia „pirmosios nuodėmės“ temos vizualizacija, dėmesys atkreiptinas į viliokiškai iškeltą Ievos koją. Ši poza išduoda pagrindinę rolę atliekančią veikėją, t. y. Ievą. Ji, viliotoja, yra vienintelė nusidėjimo kaltininkė. Tuo tarpu Adomas, nors ir lygiaverčiai dalyvavo nusidėjimo akte ir nesipriešinęs suvalgė obuolį, vėliau priekaištavo Dievui: „Moteriškė, kurią tu man davei kaip draugę, davė man iš medžio, ir aš valgiau“.[4]

Jolanta Kvašytė „Adomas ir Ieva“

 

Tamara Janova „Kartu“

 

[1]    Kaari Utrio, Ievos dukterys, Vilnius: Tyto Alba, 1998, 14.

[3]    http://lkz.mch.mii.lt/Zodynas/Visas.asp, žiūrėta 2009 10 18.

[4]    Kaari Utrio, Ievos dukterys, Vilnius: Tyto Alba.