Gyveno senelis ir senelė. Nieko jie daugiau neturėjo, tik dukrelę. Kartą jiedu rado pupą.
– Pasodinkime pupą, tegu auga, – pasakė senelis. – Užaugs, bus dukrelei kraitis.
Išdygo pupa ir ėmė augti. Ne dienom augo, bet valandom. Po kurio laiko užsivijo dukrelei ant kaklo. Užsivijus subrendo, pupas sunokino. Taip dukrelė pavirto dailia mergele, vainikuota nuotaka.