Pilnaties išpažintis

Posted by Solveiga 2020.01.08 0 Comment(s)

"Ant" šių metų pilnaties, mane patraukė "ant" išpažinties.

Jau teisinausi ir įrodinėjau, kad nemoku rašyti, kam gi tai įdomu ko aš dar nemoku? Manau, kad visi visada nori sužinoti, ką moki ir gebi geriausia. O jei nemoki, tai reiškia — nepraktikuoji. O nepraktikuoji, nes nepasitiki, o nepasitiki, nes nepraktikuoji. Vat čia ratas užsidaro. Alisa stebuklų šalyje ir dar be raktelio.

Pasiteisinusi, kad to nemoku padaryti, išdrįsiu pati sau paprieštarauti. Manęs vienąsyk paprašė, kad parašyčiau parodos apžvalgą. Apėmė jausmas, tarsi prašytų žibučių viduržiemį. Dairiausi pro petį ieškodama kam adresuotas paklausimas. Nepasitikėjimas, nevykusios ankstesnės patirtys mane privertė susigūžti. Mano viduje sėdėjo dvi mergaitės. Viena tupėjo kampe, apsikabinusi kelius, nuleidusi galvą, o kita pirštu grūmojo ir pylė tekstą, parašytą pirmoje pastraipoje apie praktiką. Paklausiusi antrosios aš, nusišluosčiau ašaras, ilgai nesimaivydama sėdau prie balto lapo ir pabandžiau įsižiūrėti tarp anksčiau rašinėtų postų feisbuke tai, ką norėtų perskaityti paklausėjas. Rodos pavyko atrakinti nežinios duris. Gal ne man spręsti, pavyko ar ne, tačiau aprašėlį įdėjo į katalogą šalia garbingos menotyrininkės, mano sudievinto pavyzdžio ir man to pakako, kad prasimuštų kelios plunksnos tarp menčių.

O paskiau, pamiršau, ar nežinojau ką rašyt, ar tingėjau, bet nerašiau tiek daug kiek norėčiau būti rašiusi. Jei daugiau rašysiu, gal mažiau kalbėsiu?

Reiks pabandyt. Nes jau kalbu - JėzusMarija, tik in radijų.

Kad ir kiek klaidų palikčiau, mane rašymas pastato ant kojų, pakloja aiškesnį mano minčių ir veiksmų pagrindą. Antraip blaškausi, plaukioju nežinodama nei kur, nei ko.

Ir visą tai parašiau tik tam, kad rašyčiau, kad paraginčiau daryti tuos, kurie vis bijo pradėti.

Visos Aslisos ir Alisinai, aš jumis tikiu! Jeigu aš galiu ir jūs tai galit.