Skylėta kojinė

Posted by Solveiga 2016.12.15 0 Comment(s)
Ar nepavargote nuo perfekcionistiškai teisingų žmonių ? Viršeliuose, žurnaluose, ekranuose. Nesuprantu koks viso to tikslas ? Kokia žinutė ?
Net jei teliko neturi, žurnalus pakanka žiūrėti per celofaną parduotuvėje, socialiniuose tinkluose neturi draugės “pupytės”, tave vis vien persekioja kaip giltinė, kaip šešėlis - mintis, kad kažką reikia daryti, pakeisti, patobulinti ir tarsi niekada negana šiandien. Negana tiek kiek turi, negana ta ką matai, jauti, dirbi. Ar visa tai nevaro jūsų iš proto ?
Visa tai taip suka, kaip karuselėje, nuo kurios pykina. Norisi bėgti ir rėkti. Įprastai išsibliaunu ir padeda. Bet kartą sugalvojau, kad reikia suaugti ir nebebliūbauti. Nuo to karto, kai sugalvojau būti suaugusi ir elgtis taip kaip reikia - pradėjo skaudėti širdį.
Ir vėl protingai mąsčiau ir nejučia sugalvojau, kad dainavimas galėtų būti adekvatus išsirėkimui. Ir ... O Viešpatie, kaip man patinka tokie sutapimai! Mano veidaknygėje išlenda priminimas Sensvajos sesių sutartinių vakaras. Sutartinės man visada Dieviškai skambėjo, visada man rodėsi geriausia lietuviška joga, mantra, geriausias bendravimo, susibūrimo būdas...
Bet niekada nedrįsčiau suplanuoti ir nuspręsti dainuoti sutartines. Tai šventa ir ne man. Tačiau būna ir taip - jauti, kad reikia taip daryti ir specialiai išjungi racionalų mąstymą. Dabar arba niekada. Išlėkiau. Nemandagiai vėlavau. Labai gerai, kad turėjau likimo draugą, su kuriuo buvo drąsiau užeiti. Įpuoliau į jaukų kambarį, prietemoje ratu ant kilimo susėdę žmonės. Žinoma, pasisakiau, kad aš tik žiopčiosiu, kaip gi kitaip susireikšminti.
Visa kita kas įvyko panašėjo labiau į sapną. Šešėliai kurie šoko sienomis, užsimerkęs vaikinas skirtingomis kojinėmis, kitas vaikinas, kuris vis dainuodavo abiejų grupių posmus, šokiai ir drėgnos kaimynės rankos, užsienietė, kuriai buvo nesvarbu ką dainuoti, nes jai šiaip faina, gilūs žalių akių kontaktai, būgnėlio dūžiai, žavingi sesių susitarimai, natūralumas, atsipalaidavimas, žinoma tie balsai su dundesiu persigeriantys kiaurai. Visai nesvarbu žodžių nemokėjimas, nes tavo būrelyje atsiras kas užves ant kelio. Tada pasijunti toks savas, toks savimi, su klaidomis, su skyle vilnonėje kojinėje, tikras, toks artimas pats sau.
Viskas taip natūraliai paprasta. Jokio auksinio balso konkurso, gražuolių šou, plastiko ir muilo burbulų.
Kartais, jei neturiu nuotaikos ir laiko išlekiu iš namų “namų aprangos” stiliaus eklektika. Dėl to vakarais gailiuosi, nes dažnai pasitaiko nejaukių situacijų, tačiau šiandien taip džiaugiausi, kad buvo būtent tas, neperfekcionistinis, rytas su skylėtomis vilnonėmis vyriškomis kojinėmis.