Priešistorinės Moters atvaizdas šiuolaikinėje Lietuvos keramikoje.Magistrinis tyrimas I dalis.

Posted by Solveiga 2010.01.11 0 Comment(s)

I dalis. Priešistorinės Moters atvaizdas šiuolaikinėje Lietuvos keramikoje

 Deivė Motina

 

Priešistoriniais laikais dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo rasti figūrinės plastikos apeiginiai keraminiai indai.[1] Archeologai numano tuometinius ritualus ir gyvenimo būdo ypatumus, tačiau, kitus gyvenimo būdui, kito tik ritualai, o figūrinė plastika apčiuopiama ir šiandieninėje keramikoje.

 

Deivė Moteris. Lidos Kuzmienės vazose nesunku atpažinti Moters Deivės siluetus. Jos beveik identiškos archeologinių radinių prototipams: plačiastrėnės, išraiškingu biustu, gamtiškų spalvų. Tačiau autorė sąmoningai nekuria Deivių, jos gimsta esant blogai nuotaikai, „iš vidaus“, kaip pasakoja pati Lida Kuzmienė.[2] Keramikė tarsi persikelia į tuos laikus, kai žmonės gyveno egalitarinėje sistemoje, kai motinos vaidmuo buvo be galo svarbus ir vertinamas, kai senelė ir motina viena kitą palaikydamos tvarkė bendruomeninį gyvenimą, iš kartos į kartą perduodamos savo patirtį ir išmintį.[3] Lidos Kuzmienės lipdymas virsta ritualiniu šokiu su moterimi iš praeities.

Iš kartos į kartą. Glaudų moterišką ryšį ir moterišką rūpesnį keramikė Eglė Česonytė abstrakčia kompozicija iliustruoja kūrinyje, pavadinimu „Šeši metai su močiute Emilija“. Pavieniai daiktai: obuoliai, megzta pirštinė ir kojinės, senoviškas virtuvinis stalas tapo mylimos ir mylinčios močiutės memorialu. Porcelianas, trapi ir subtili medžiaga, įsikūnijęs į mezginį, sublimuoja moterišką rūpestį, šilumą, globą.

Eglė Česonytė „Šeši metai su močiute Emilija“

Urna. Daivos Ložytės serijoje „Monos“ ( iš graikų kalbos „monos“ – viena, vienintelė, nepakartojama) (pav. 3) keramikė subtiliai vaizduoja statiškas meditatyvias moters figūras, jas kaip „matrioškas“ dalina pusiau ir paverčia „urnomis“. Beje, pavyko aptikti nemažai „moterų-indų“ šiuolaikinėje keramikoje, o „vyro-indo“ nėra aptikta. Galbūt todėl, kad menininkai intuityviai reiškia moters prigimtį kažką talpinti savyje – tartum indų įsčiose gimsta nauja gyvybė, o, apėjusi gyvenimo ratą, sugrįžtą į jį kaip į urną. Keramikė Daiva Ložytė pripažįsta, kad archajiniai motyvai yra „pagrindų pagrindas“ ir norėdama geriau apibūdinti savo darbus cituoja „Pančatantra II, 122: „Ir miegantį, ir einantį lydi visados vaisius atlikto darbo gyvatoj ankstesnėj, ir lieka jis su siela.“[4]

Daiva Ložytė „Monos“

Vienintelis vyras tarp „moterų-indų“ kūrėjų yra keramikas Julius Rakevičius. Savo kūrinyje „Motdėžė“  jis nulipdo trikoję dėžutę, kurią užvožia moters, lyg kentaurės, figūros dangčiu. Tačiau sudaiktintas kūrinio pavadinimas labiau mena patriarchalinės visuomenės traktuojamą tą „moters-indo“ modelį, kai moteris tėra indas, kuriame vyras augina savo sėklą.[5]

Julius Rakevičius „Motdėžė“ 

Moterys keramikės daug subtiliau kalba apie moterį-pasaulio kūrėją.

Pagoniškosios moterys. Pirmasis istorijoje žinomas keraminis moters atvaizdas yra laikomas Deivės atvaizdu.[6] Jo įtaka keramikoje jaučiama iki šių dienų; šiuo atveju išaukštinta ir išryškinta pagrindinė moteriška funkcija (ir prigimtis) – gimdyti naują gyvybę.

Dažnai skulptorė Tamara Janova savo būsenas išreiškia per moters figūros plastiką, o jų pavidalai, gestai, atributai interpretuoja Deivės stereotipinius modelius. Kūrinys „Žemės skausmas“: pusiau gulinčios moters figūra, netvirtai surištos kojos, perplyšusi krūtinė, pradedantis nykti veidas – tai galėtų reikšti ekologinių ir moters, kaip motinos, problemų samplaiką.

Kitame šios menininkės darbe „Žemė gimdytoja“ moters figūra paguldoma ant didelio žemės rutulio. Natūraliomis gamtinėmis spalvomis dekoruotas rutulys perplyšęs, o ant jo gulinti moteris užsidengia veidą rankomis. Šiame darbe harmoningai susipina motinos ir žemės tarpusavio ryšys, skausmas bei abipusis supratimas.

Moteris kaip visagalė kūrėja, kaip motina saulė, kaip žemės globėja – tai neišdildomos menininkų juslės, menančios pagonišką tikėjimą. Tamara Janova, pasakodama apie darbą „Ryšys“ , primena, jog pasaulis kūrėsi ant moters pečių. Autorė nulipdė keturpėsčią moterį, ant savo kupros laikančią didžiulį bokštą, šaknimis suaugusį su moters nugara. Šis darbas primena milžiniško vėžlio patelę, ant savo pečių nešančią pasaulį.

Tamara Janova „Nuolankumas saulei“

 

Darbe autorė reinkarnuoja pagoniškąją moterį. Moters siluetas primena kalną, ši moteris klūpo, palenkusi galvą prie žemės. Nusėtas saulės spindulių veidas žvelgia į tolius. Tai tarsi nuoroda į Senosios Europos Saulės simbolį, kuris asocijavosi su gyvybės energija, su Mirties ir Atgimimo Deive.[7]

 Moterį, kaip gyvybės nešėją, daugiausia interpretuoja Tamara Janova – darbai „Naujagimis“ (pav. 9), „Motinystė“ , „Angelas sargas“ .

Taikos Deivės, atgimimo, gyvybės, energijos dievybės, su papildomais simboliais, tokiais kaip žuvis, varlė, ežys ar paukštis,[8] temą Tamara Janova apmąsto savo darbuose: „Giesmė“ (pav. 12), „Šeima“ (pav. 13), „Taikos pranašės“ .

Laimos sesuo, Mirties deivė Giltinė buvo vaizduojama liesa, o kai kuriuose mituose tiesiog kaip senyva moteris.[9] Tamaros Janovos „Agresija“ (pav. 15) pateikia kresną, sulinkusią, be vienos rankos ir puse veido juodą moters figūrą. Nors figūra ir nėra laiba, kaip apibūdinama pagoniškų mitų, ji vis dėlto sukelia mirties ir baimės pojūtį.

Keramikei Genovaitei Jacėnaitei teko keramikos plastikoje iliustruoti Liberto Klimkos parengtą knygą „Senovės Dievai ir Mirties Būtybės“[10]. Šioje nedidelėje knygelėje pateikiamas visos pagoniškų dievybių iliustracijos. Aptiktas įdomus pagoniško ir krikščioniško tikėjimų samplaiką atskleidžiantis Genovaitės Jacėnaitės darbas „Pieta“ . Keramikė nulipdo Marijos, ant kelių laikančios ne nukryžiuotą Kristų, o negyvą gulbę, ikoną.

 

[1]    R. Rimantienė, Lietuva iki Kristaus, Vilnius: VDA leidykla, 1995.

[2]    Solveigos Gutautės interviu su Lida Kuzmiene, 2009 01 20.

[3]    Marija Gimbutienė, Senoji Europa, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.

[4]    Solveigos Gutautės interviu su Daiva Ložyte, žr. šio magistro darbo Priedas nr. 2.

[5]    Kaari Utrio, Ievos dukterys, Vilnius: Tyto Alba, 1998, 22.

[6]    Marija Gimbutienė, Senoji Europa, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.

[7]    Marija Gimbutienė, Senoji Europa, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.

[8]    Marija Gimbutienė, Senoji Europa, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.

[9]    Pranė Dundulienė Pagonybė Lietuvoje,Vilnius: Mintis, 1989.

[10]   Libertas Klimka, Senovės Dievai ir Mirties Būtybės, Vilnius : Pedagogų profesinės raidos centras, 2003.